gyvenimo nuotrupos

pagalvojau (daug daug kartų), kaip paprastai ir nė kiek nenorėdama kitus nuviliu kasdien, galima sakyti, jau pačiu savo buvimu.

dažnai toks, koks esi, nepatinki kitiems. ar dėl to turėtum pasikeisti?—pažįstami sako, kad turėčiau (keisti išvaizdą, nes nesu gražumo įsikūnijimas, drabužius, nes atrodau keistokai ir kiek crazy, charakterį, nes mieliau būnu viena, o ne einu į vakarėlius kartu su jais). bet aš nieko nedarau - galiausiai, juk jie - tik pažįstami, ne draugai, ne tikri draugai, dėl kurių daug ką gal galėtum pakeisti.. ar verta tapti kažkuo kitu, tokiu, kokio reikalauja tavęs kiti? ar tai sąžininga?

man visada rodėsi, kad neapgalvotai keičiantis, pasiduodant kitų įtakai labai lengva ,,prarasti save”, savo sąvastį, kurios vėliau nebebus įmanoma atgauti, t.y. vėl tapti savimi, tikrąja savimi. to ir bijau.dėl šito vengiu daryti pakeitimus savo gyvenime.

vis gi - ar ne kvaila būti tokiai užsispyrusiai? kai keistis prašo (nors kartais ir ne žodžiais, o greičiau akimis, tyliai) artimieji, kuriems liūdna, kai sakau, kad niekada neturėsiu vaikų (ir mano tėvai neturės anūkų), kad greičiausiai negalėsiu susituokti viešai, nes esu homoseksuali. - matau, kad jiems skaudu. man irgi. tačiau ar ką galiu pakeisti? šiuo atveju, anot visų aplinkinių, esu nenormali, ir kitokia jau nebebūsiu, o vis gi.. nenoriu, kad jie kaltintų save. sunku būti ,,apsigimimo auka”. nesinori niekam apie save taip galvoti, žinoma.

netikiu, kad mano gyvenimas yra blogesnis nei kitų ar labiau ,,žeminantis” ir netinkamas, beveik ,,nedoras”. daugumas šiame pasaulyje yra savaip nelaimingi, ir čia aš nesu jokia išimtis. dažniausiai pagaunu save bandančią tarsi ,,suteikti pasauliui naują prasmę”, galbūt pagydyti jį nuo savęs pačios arba padaryti jį į mane panašų. bet reikia susitaikyti su pasekmėmis - nei vienas šių dalykų nėra įmanomas: be manęs pasaulis netaps geresnis, ir aš be jo nepasijusiu jaukiau. mes privalome taikytis vienas prie kito.

ne viską įmanoma pakeisti,- tai taisyklė, su kuria dar neapsiprantu. norėčiau būti labiau tinkama savo vaidmeniui pasaulyje, kurį atlikti mane pagimdė, deja..

manau, kartais mes visi pasijuntame panašiai: kai kas nors blogo nutinka, ko neturime jėgų pakeisti, kai mus staiga palieka vienus, kai kas nors nepasiseka. sunkios akimirkos. iš tikro - būti tiesiog savimi reikia didelės drąsos.

aš nežinau, ar turiu jos pakankamai, ar turėsiu jos visą savo gyvenimą..

Rodyk draugams

gal tai dar per anksti - tokios permainos, ypač mūsų šalyje.gal tai - tiesiog pinigų nusisavinimas, kaip kai kas sako (dauguma europinių projektų turi tik tokį tikslą, kai jie yra įgyvendinami Lietuvoje), tačiau, kad ir koios drastiškos priemonės būtų naudojamos, manau, gal tai - tiesiog yra vienintelis įmanomas būdas ką nors pakeisti.-kaip jums atrodo?

jau pradžioje girdėjau daugybę žiaurių komentarų, replikų, šokiruotų žmonių nuomonių, bet išties, kad ir kaip tai rodytųsi neįmanoma,- nė vienas juk nėra apsaugotas nuo to, kad vieną dieną gal jo paties vaikas pasakys: ”mama, tėti, aš - homoseksualus.” ar įsivaizduojate, kaip jam bus tada sunku? kaip nelengva susidūrus su neigiama, visada tiktai smerkiama ir pajuokiama bendraamžių ir apskritai aplinkinių nuomone?

ar ne geriau tada būtų kurti visuomenę, iš kurios niekas nebūtų išstumtas, kuri sugebėtų priimti ir vertinti visus savo narius?- galbūt kito būdo tiesiog nėra.

-tik laužyti stereotipus, jų atsisakyti.pamiršti tai, ką žinojome, keistis.

ką manote jūs?ir kodėl?

man labai įdomi jūsų nuomonė.

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

Rodyk draugams

jau teko truputį rašyti šiuo klausimu anksčiau. žinoma, esu šališkas žmogus, bet, manau, jei šališkas nebūčiau, tai tikriausiai ir neatkreipčiau dėmesio į visus tuos dalykus, kuriuos pastebiu dabar.

jau nešneku apie tai, kad žmonėms vis dar didžiausias įžeidimas yra, jei pavadini juos ,,žydrais”. tai kažkaip baisu.tiesiog baisu.jeigu žmonės nenustos šitaip elgtis, ar kada nors tikrai galėsi gerai jaustis būdamas ne tik tarp savo uždaros bendruomenės narių?

mus nuo vaikystės išmoko gėdytis to, kas esame, kas būsime. ypač tai, žinoma, susiję su vyrais. moterims gal kiek lengviau, bet kokios apkalbos kyla, kai kas nors pastebi savo tarpe ir lesbietę! patikėkite. man net nejauku visada. nesakau, aš didžiuojuosi tuo, kas esu, bet nėra lengva gyventi tokioje visuomenėje, kuri stengiasi tavęs nusikratyti ar tave užmiršti..

ir šiaip. tarkime aš..studijuoju, greitai gausiu diplomą, o toliau? galėčiau dirbti mokytoja, bet viešoji nuomonė?- nuolatos apsimetinėti, kad esi kažkas kitas? aš taip negaliu. manau, neverta tam gaišti laiko.bet tėvai nenori, kad jų vaikus mokytų homoseksualai. tai suprantama, o vis gi..–kuo iš tikrųjų skiriasi heteroseksualaus ir hommmoseksualaus žmogaus seksualumas?- žinau, būnant vaiku, abi šios ,,formos” man atrodė savotiškai ,,nešvarios”, tai buvo dar tada, kai žmogus neturi seksualinių instinktų, kai bet kokie santykiai dviejų žmonių man atrodė bjaurūs…sakau, kad mes esame lygūs. juk heteroseksualas mokytojas irgi neturi teisės aiškinti pirmokams apie sekso naudą ar pan’ tad kodėl manoma, jog homoseksualai kelia didesnį pavojų vaikams, jų auklėjimui ir būsimam gyvenimui, nei bet kuris ,,normalios” orientacijos žmogus? visi mes turime suvokti savo atsakomybę už tai, ką dorome. ir tai viskas. viskas, ko reikia.

atleisti žmogų iš darbo ar šnairuoti į jį tik dėl jo orientacijos, tai..barbariška, pasakyčiau.

ir dar tai, kaip žmonės šneka tarpusavyje, kai nemano, kad jų tarpe yra ir ,,kitokių”.- jie tokie pasitikintys savimi, niekada nemano, kad gali ką nors įžeisti. tarsi homoseksualumas būtų koks labai labai retas dalykas, kurio greičiausia nesutiksi per visą savo gyvenimą.. visada sunku kalbėti su žmonėmis tokiomis temomis kaip vedybos, šeima, meilės paieškos,- mūsų situacijos kartu ir panašios, ir labai skiriasi,- o jie to nesupranta.. atrodo, netiki tavimi, tuo, ką sakai… o jei jie netiki tavo homoseksualumu, tai netiki ir tavimi pačiu, nes šis dalykas yra labai svarbus, bent jau man..

bet moterimis apskritai nelabai kas tiki. daugumas apskritai mano, kad lesbietės egzistuoja tik kaip žaisliukai vyrų malonumui žadinti.

žinau, neturėčiau stengtis kitiems ko nors įrodinėti, bet man pabodo klausytis kaip kiti mane taiso, tiek per paskaitas, kai kalbu apie savo gyvenimą( kartais to prisireikia,- o jie sako: ,,tu maišai įvardžius”), tiek gyvenime, kai skaitydami tavo poeziją kiti tik galvas kraipo dėl jos homoerotiškumo..

pavargsti nuo visko. tikrai mūsų gyvenimas nėra lengvas.

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

Rodyk draugams

jis mylėjo tavo rankas

kai jos šokdavo

dėliodamos indus arbatai

tapydamos jo veidą

liesdamos

       liesdamos

                 liesdamos

jis mylėjo tavo lūpas

kaip iš kūno rasdavos žodžiai

glostantys kutenantys

arba kieti lyg lietus

lūpas

kvėpiančias orą

liečiančias

        liečiančias

                  liečiančias

tavo akis jis mylėjo labiausiai

užmerktas ar atviras

ieškančias ir pasimetusias

bijančias

liečiamas

        liečiamas

                  liečiamas

——————–

dabar jis klūpi

ir stangias užčiuopti

- rankas lūpas akis

- žiede gėlės

o vargše, kvepiantis medumi, hiacinte!

2008 09 27

(jei dar kas nesuprato - ar užmiršo - tai istorija apie dievą Apoloną ir Hiakintą, jo mylimąjį, kurį neatsargus dievas netyčia užmušė mesdamas diską)

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

Rodyk draugams

žinau, tema skamba kiek ‘pretenzingai’, bet tai - tik smulkmenos, mažyčiai dalykėliai, su kuriais teko susidurti per trejų metų gyvenimą universiteto bendruomenėje, taip sakant.

kartą anglų kalbos dėstytoja liepė mums, studentams, sukurti scenarijų ‘muilo operai’. labai nustebino kitą dieną išgirsti scenarijai: begalė jų skambėjo šitaip ar panašiai - ”gražioje rančoje gyveno Pedras. jis mylėjo Chuanitą. o geriausias Pedro draugas mylėjo jį…’:) smagu buvo klausyti, tikrai. bet iš kitos pusės, žmonės tik pokštu laiko tai, kuo kiti gyvena iš tikrųjų. jiems tai atrodo paprasčiausiai juokinga.

kitąkart per logikos paskaitą dėstytojas pasakė tokį pavyzdį, iliustruodamas konjunkciją:

‘jonukas myli petriuką’ ir ‘petriukas myli jonuką’,- auditorijoje kilo juokas ir pasipiktinimo murmesys. tada dėstytojas iškart pasitaisė:’na gerai, onutė myli petriuką…’

keistoka, ne?

biologijos dėstytojas kartą sakė šitaip: ‘ homoseksualai - tai nykstanti rūšis. kodėl?- nes negali daugintis!’

ir vis prisimenu (su šiltu jausmu, žinoma) istoriką, kuris mums kalbėjo vieną dieną taip:

‘ kaip kartą manęs paklausė, ką manau apie tai, kad kai kurie vyrai nori būti laikomi moterimis, atsakiau jam, jog su viskuo sutinku. kodėl gi ne?- jei žmogus nori, kad jį laikytų moterimi, tai kodėl mums šito malonumo jam nesuteikti. svarbu ne tai, kas esi, bet tai, koks žmogus esi. svarbu būti geru žmogumi.’

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

Rodyk draugams

TIESIOG BŪTŲ LABAI ĮDOMU SUŽINOTI, KAIP JAUČIASI HOMOSEKSUALŪS ASMENYS, GYVENDAMI LIETUVOJE.

mane, pavyzdžiui, vis dar stebina, kad, tarkim, heteroseksualai visur vaikštinėja susikabinę ir viešai bučiuojasi ar net leidžia sau dar daugiau, o jei tai darytų homoseksualūs asmenys, tai jau būtų laikoma kažkuo itin nepadoriu ar net nemaloniu… juk visi yra žmonės.

tiesiog esi verčiamas ne tik kad slapukauti, bet dar ir gėdintis savęs.

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

Rodyk draugams

hm, jeigu vėl prisiminti visokias smulkmenas… kartais žmonės tikrai moka įskaudinti, bet labiausiai užgauni save tik pats… vis nejučiomis prisimenu Proust'ą, kai jis rašė, jog tegali mylėti tik savo priešingybę (lyties atžvilgiu, turiu omenyje): tad jei gimei homoseksualus, tikrai mylėsi tik tikrą normalios orientacijos žmogų. išvados čia, žinoma, labai pritemptos, nelabai atitinką dažną tikrovę, bet, pavyzdžiui, mano atveju jos tinka.

turiu pasakyti, kad šiaip jau esu moteris, bent fizine prasme. ir esu homoseksuali. nėra tiek daug laiko praėję, kai pagaliau supratau, ko išties noriu. tai galima palyginti net su nušvitimu: vieną dieną aiškiau nei bet kada supratau, jog myliu merginą, kurią mažai pažįstu, ir staiga prisiminiau visas tas vaikystės ''meiles'', kai dar gerai nesuvokiau, ko išties siekiau… nemanykit, nieko labai blogo ten nebuvo. toks gyvenimas nėra nė kiek gėdingesnis nei paprasto heteroseksualaus žmogaus. pats turi pasirinkti, kaip gyventi.

žinau, ta mano paskutinioji (šiuo metu, žinoma) meilė nebuvo be priekaištų. kaip visos ''nelaimingos'' meilės:

svarbiausia ''taisyklė'' - negalima įsimylėti žmogaus, kuris negali tau atsakyti tuo pačiu.

jai juk tai buvo ''visai'' svetima. kažkodėl manau, jog ne visai. kažkuria sielos dalimi ji buvo tokia. bet labiausiai mane užgavo vienas dalykas:

pamenu, vieną vakarą (dažnai susirašinėdavome, nes gyvenom skirtinguose miestuose), taigi, ji atsiuntė man sms. rašė:

- motina matė, kiek daug su kažkuo susirašinėju, klausė, kas tai, ar tai vaikinas. kai paaiškinau, kad tai draugė, ji tuojau nusprendė: ar tik tu ne lesbietė? ir aš apsiverkiau,- rašė man ji.- guliu ir verkiu, taip mane įskaudino tai, ką pasakė motina,- sakė ji.

ar verta sakyti, jaučiausi galiausiai kaip mėšlo krūva. taip neturėjo būti. žinojau, kad draugė niekad nemylės manęs taip, kaip norėčiau, bet bent jau palaikyti šiokius tokius ryšius su ja norėjau. tai tarsi smūgis - pajusti kaip į tave žiūrima, tarsi būtum užkrato nešiotojas, kažkas nešvaraus… net jai tai šitaip atrodė.

paskui ilgai dar bandžiau palaikyti su ja bent jau draugiškus ryšius, bet viskas, suprantama, iširo.

o vis gi ji nuostabi. man vis dar rodosi, tai - gražiausia mergina žemėje:) ji buvo tarsi vizija, stipresnė už visą pasaulio grožį, o be jos tai - tik tuščia dulkelė, skrendanti erdvėje nežinia kur. mūsų pasauliai visam laikui atskiri…

———–

hei, atleiskit už tokią istoriją;) parašiau tai, nes kažkur turėjau tai parašyti. kad praskaidrinčiau šiuo metu liūdną nuotaiką.

manau, eisiu ir darkart atsiversiu Vaildą;) gražūs žodžiai padeda susikaupti ties savimi. ir kitais.

sėkmės!

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

Rodyk draugams

Ar lietuva išties toks konservatyvus kraštas?– žinau žinau,-klausimas abstrakčiai absurdiškas:) bet norėjau pasakyti, kad mane vis dar kartais gerokai šokiruoja tai, kaip žmonės žiūri į homoseksualumą.

dauguma iškart atsitraukia nuo tavęs, jei sužino, koks esi, net jei niekada neturėjai jokių panašių minčių nei intensijų jų atžvilgiu. taip jau nemažai galimų draugų teko prarasti. jie sako:’ nieko nieko… tai nesvarbu…’, bet patys atsargiai ima trauktis nuo tavęs kaip nuo sergančio maru ar kuo panašiu… bjaurus jausmas, pasakyčiau.

o kitą kartą tiesiog nesinori nieko slėpti nuo žmonių, su kuriais daugiau bendrauji: tai, koks esi, juk yra svarbiausia tavo dalis, o juk norisi, kad draugai pažintų tave visą.

galvoju, juk bloga būtų gėdintis savęs, to, koks tu. meilė niekada nebūna bloga. ar būna?

aš kasdien turiu taikytis su kitais žmonėmis: stebėti juos ir priimti, gerbti ir mylėti ar bent jau pakęsti. - kodėl tad kiti negali toleruoti tokių kaip aš?

aš nenoriu slėptis. aš neturiu dėl ko apgailestauti.

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

Rodyk draugams

sėdžiu ir paistau apie žmogiškąją prigimtį. sau. nebeturiu su kuo šnekėtis.

gal ir gerai- kam gadinti nervus kitiems. lengva atsikratyti žmogumi, kuris tau įgrisęs: neturiu laiko.palauk.nekreipk dėmesio. išgyvensi.-šlamštas!

–ne, tai-tiesa.

dažniausiai su tiesa būna sunku susitaikyti.

va aš nesugebu. negaliu su tiesa gyventi. taip ir meluoju sau.nuo ryto iki nakties, ir per visą naktį.–esu tokia, anokia.-nesu tokia nevykus, kaip atrodo.

fe, man pabodo melas. bet kur be jo dėčiausi?

kiti meluoja, o sako, kad tai tiesa.jie geri.man.sau.-kas tai supaisys?..

o man liūdna:jaučiu iliuziją per keturiasdešimt metrų.

nereikia manęs saugoti.

meluoti lengva.iš meilės.dėl šventos ramybės.ir t.t. ir t.t. ..

man kartais rodosi: mūsų tikroji prigimtis ir yra išsisukinėjimas.nuo tiesos.nuo savęs.netgi sau daugelio dalykų prisipažinti negalime.

keistos tos iliuzijos:perdaug švelnios, per daug tikros, jos užliūliuoja, užmerkia akis.-pasiduok!

aš pasiduodu.

galiu jų klausytis ir klausytis, kai kalba-myliu myliu myliu…

bet kaip beviltiškai viskas skamba!…

Rodyk draugams

* * *

Daina

neišdainuojama

liūdna ant mano lūpų miega.

Daina

neišdainuojama.

Kažkur - atkampiame sode -

pirmasis jonvabalis švyti.

Upelyje sruvena mėnesiena

tarytum aukso tinklas.

Sapne daina man suskamba,

bet jos

nepadainuosiu.

Daina mįslingų lūpų

ir ūkanų drėgnų.

Daina minučių pamirštų,

kurios paklydo migloje.

Daina žvaigždės klajūnės

virš nesibaigiančios aušros.

Šešios stygos

O gitara,

net ir sapne girdžiu aš tavo ašaras.

Rauda širdies pavargusios,

širdies pražuvusios

iš tavo burnos srovena,

o gitara.

Vorai jau tyliai audžia

mirties lemtingą žvaigždę

virš mano aimanų graudžiųjų,

kurios slapta išplaukia

iš tavo dugno

juodo.

Kryžkelė

Ryto vėjas.

Lietus ir žibintas.

Ir tiesiai į širdį man -

durklas.

Gatvės taip

virpa -

lyg įtemptos stygos,

zvimbia -

lyg didelis vabalas.

Kur aš beeičiau

į keturis vėjus,

tiesiai į širdį man -

durklas.

taip pat kai kas Edgaro Alano Po, ką jūs tikriausiai ir taip puikiai žinote:

Varnas


Kartą vėlią naktį žvarbią, kolei aš mąsčiau pavargęs
Virš neįprasto ir keisto mokslo knygos užmirštos -
Pasigirdo, kol knapsėjau, lyg staiga kur suklapsėjo,
Ar nuo durų sutrinksėjo mano kambario skliautuos.
- Tai svetys kažkoks, - tariau aš, - girdis kambario skliautuos -
         Nieks daugiau čia nesustos.

Ak, menu gerai tą niaurų gruodžio mėnesį atšiaurų;
Blėstančios žarijos mėtė atšvaitus grindų kraštuos.
Laukiau nekantrus rytojaus; - veltui knygų sau ieškojaus -
Liūdesio jos neatstos jau dėl Linoros prarastos -
Dėl skaisčios, retos merginos, angelų vardu šauktos -
         Čia bevardės visados.

Ir šilkinės, liūdnos vėrės tykiai purpuro portjeros,
Įbauginę - ginę dvasion baimės niekad nejaustos;
Širdžiai plakti nenustojus atsistojęs aš kartojau:
- Tai svetys prie durų stovi, ieško velkės užsklęstos -
Tik svetys vėlus čia stovi, ieško velkės užsklęstos; -
         Nieks be jo čia nesustos.

Greit man siela sutvirtėjo ir daugiau nebespurdėjo.
- Ser, - tariau, - ar ledi, jūsų aš maldauju atlaidos,
Mat mane dar miegas valdė, šitaip švelniai jūs pabeldėt,
Taip silpnai klebeno velkė duryse manos valdos,
Abejojau, kad girdžiu jus. Ir - už velkės atšautos -
         Niekio, be tamsos juodos.

Žvelgdamas į tamsą gilią aš stovėjau nusivylęs,
Abejojau ir svajojau, kaip neteko niekados;
Bet tyla nesutrupėjo r man ženklo nepadėjo,
Vien “Linora” sušnabždėjo - žodį grįžusi aiduos,
Aš ir ištariau tą vardą, kur sugrįžo man aiduos
          Ir daugiau nesikartos.

Sugrįžau į savo celę, nors visa liepsnojo siela,
Veikiai vėl girdėjau stuksint, kiek garsiau nei iki to.
- Taip, - tariau, - gal kas iš tikro su langinėmis nutiko,
Žvilgtelsiu už lango stiklo priežasties mįslės šitos,
Savo širdį nuraminsiu priežasčia mįslės šitos, -
         Vėjas beldžia nuolatos!

Vos atšovus lango sklendę, jį stumte sparnais atsklendęs
Įžengė didingas Varnas lyg iš praeities šventos;
Pasisveikint nepanūdęs, nepalaukęs nė minutės;
Tartum lordas pasipūtęs, kilo jis virš manųjų durų toks -
Ant Paladės biusto tūpė virš manųjų durų toks -
         Nutūpė ten be klastos.

Vos įskrido paukštis juodas, skausmą man pamainė juokas
Iš rimtų griežtų manierų, jom didybės išreikštos.
- Nors jau kuodas tau nuslinkęs, tu, - tariau, - bijot nelinkęs,
Varne senas ir siaubingas, lekiantis nakties kraštuos -
Koks taurusis tavo vardas šiuos plutoniškuos kraštuos?
         Tarė Varnas: - Niekados.

Nustebau sulaukęs žodžio šito nevikraus sparnuočio,
Nors nedaug čia buvo ryšio ir mažai prasmės tvirtos;
Kas galėtų patikėti, kad ir jam pavyks regėti
Paukštį, kurs virš durų sėdi ant skulptūros iškeltos -
Paukštį tupint arba žvėrį ant skulptūros iškeltos,
         Pavadintą “Niekados”.

Bet nuo savo šalto biusto tik tą vieną žodį rūstų
Ištarė vienišius varnas - jis gal sielą jam atstos.
Neišgirdęs žodžio kito - nė plunksnelė neiškrito -
Burbtelėjau: - Taip išskrido ir bičiuliai kitados -
J i s  rytoj mane paliksiąs, kaip Viltys kitados.
         Paukštis tarė: - Niekados.

Krūptelėjau aš, pro tylą atsaką išgirdęs tyrą.
- Jis tikrai, - tariau, - nutvėrė šitą žodį iš kalbos
kaži kokio nelaimingo iškankinto šeimininko,
Kam Bėda negailestinga tedainavo visados -
Lyg jo Vilčiai pakasynoms tedainavo visados
         Šitą “Niekad - niekados”.

Bet prieš Varną vėl išsklaido man šypsnys liūdnumą veido
Ir link paukščio, kurs virš durų, su visa kėde slenkuos;
Taip, velvetais apkaišytas, aš ėmiau savy maišytis
Bei mąstyti, ką gi šitas paukštis praeities šventos -
Ką gūdus, šiurpus, grėsmingas paukštis praeities šventos
         Sako savo “Niekados”.

Taip sėdėjau tarp dvejonių, netariau žodelio jokio
Paukščiui, kurio akys virto man liepsna širdies karštos;
Taip spėliodamas aš sėdėjau, kad nors galva prišlietau
Prie apmušalų velveto, lempos šviesoje baltos,
Kur velveto violeto lempos šviesoje baltos,
         Ji nelies, ak, niekados!

Oras lyg tirštesnis tapo nuo slaptų smilkyklių kvapo,
Rodės, žingsniai serefimų skamba kambario kutuos.
- Vargše, - sakau aš, - su palyda Dievas taus atsiunčia šitą
Atilsį - užsimiršimą nuo Linoros prarastos!
Gerk, vai gerk užsimiršimą nuo Linoros prarastos!
         Tarė Varnas: - Niekados.

- Pranaše, - tariau, - nedoras! - paukštis būtum ar šėtonas! -
Kokios audros ar pagundos benublokštų šiuos krantuos,
Vienišas, tačiau bebaimis, dykrų burtų nesibaidęs -
Šiuos namuos, lankytuos baimės - tark, meldžiu, man be klaidos -
T a i  balzamas Gilaedo? - tark man - tark man be klaidos!
        Tarė Varnas: - Niekados.

- Pranaše, - tariau, - nedoras! - paukštis būtum ar šėtonas! -
Dėl dangaus, kuris virš mūsų, dėl mūs Dievo bei maldos -
Tark, ar siela nusiminus nors danguj liks apkabinus
Atvaizdą šventos merginos, mūs Linoros prarastos -
Nuostabios, šviesios merginos, mūs Linoros prarastos.
         Tarė Varnas: - Niekados.

- Teišskirs mus šitas žodis, paukšti, - sušukau pašokęs. -
Ar šėtone! grįžk į audrą bei kraštus nakties juodos!
Plunksnos nepalik ant kelio, tartum savo sielos melo,
Ir apleisk vienatvę mano - skriski biustui nuo kaktos!
Ir širdies man trauki snapą, siluetą - nuo kaktos!
         Tarė Varnas: - Niekados!

Varnui skristi neberūpi, jis vis tupi, v i s  d a r  t u p i
Ant blyškaus Paladės biusto, viršum durų nuolatos;
Ir jo akys neužsnūsta, mena demoną miegūstą,
Lempos ugnys kūnu plūsta, krinta ant grindų lentos;
Mano siela iš šešėlio, kurs ant tų grindų lentos
         Nepakils jau - niekados!

Vertė: K. Navakas

Rodyk draugams