gyvenimo nuotrupos

iš tikro nelinksmos tos šventės. nemėgstu jų, nors tai gali atrodyti keista. ne dėl to, kad neturėčiau su kuo švęsti ar panašiai. bet kartais patys geriausi, šilčiausi, mieliausi dalykai kartu ir skaudina labiausiai. visus.

paprastai lieku su tėvais, nes tai šeimos šventės - kūčios, kalėdos. dažnai ir giminių atsiranda. su šeimomis. ir tai yra svarbiausia. žinote, visi suguža, susiveža dovanas, šampaną, vaikus, šunis ir kalbasi, ir triukšmauja, ir juokiasi. o tu sėdi ir naprisiverti jau nė šypsotis. tai dėl to, kad tu per daug pavargęs nuo valgio ruošimo ir pan. bet ne vien tai. svarbu ir kaip viskas vyksta: kaip tėvai (mano) prilipę žiūri į savo brolių vaikų vaikus, mažutėlius dar ir žavius, kaip jie visi sako. jie žaidžia kartu, jie kvatojasi, patys tarsi tampa vaikais, o tu stovi šalia, ir šiurpas tave purto, nes tik tą akimirką supranti, kaip jie norėtų, kad ir tu susikurtum savo šeimą, kaip jie norėtų turėti anūkų, ne tik vieną užsispyrusią, amžinai blogos nuotaikos, sarkastišką, keistą ir homoseksualią dukrą. juk tai baisu.. galvoji, kokią turiu teisę skaudinti juos, taip tave mylinčius?bet ką galiu padaryti?ar galiu tapti kažkuo kitu?- negaliu.viskas veltui.pirmiau, vaikystėje dar apie tai negalvodavau, dar nieko nesupratau, net ir paauglystėje dar viskas atrodė įmanoma.dabar nebe. jau nebegaliu nė pagalvoti apie įprastus santykius. tiesa, draugai mano dažniausiai yra vaikinai.bet tik tiek.galiu žavėtis jų išvaizda, stilingumu, bet tik tiek.

ir tai skaudina mano tėvus.manau, jie niekada nenustos vylesi.kad vieną dieną ateisiu pas juos ir pareikšiu: susiradau vaikiną, kuris man tikrai patinka.

o gal taip ir galėtų būti? kartais aš savęs nesuprantu.ir bijau.kartais atrodo, kad labiau už viską pasaulyje noriu būti kitokia.labai labai.tai - mano sąvastis.jei netekčiau to atstumo nuo žmonių, jei turėčiau vėėl su jais gyventi taip, kaip visi kiti, jei nebegalėčiau jų tiesiog stebėti, mano esybė taptų kitokia, mažiau pastabi, mažiau galinti.mano kūryba, viskas, ką darau, gimsta tik iš to, kad galiu atsiriboti nuo kitų, o kartu būti jų dalimi, bet tik netiesiogiai. na, tai nelengva paaiškinti, bet tai čia ir nesvarbu..

tiesiog vis svarstau, kiek mes turime rūpintis atlikti pareigas ir kiek lieka vietos mūsų pačių gyvenimui ir asmeninei laisvei..kartais atrodo, kad galėčiau viską paaukoti dėl tų, kuriuos myliu, kurie vieninteliai manimi išties rūpinasi. kitais kartais atrodo, kad jie neturi teisės iš manęs reikalauti, kad tapčiau nebe savimi. nežinau. o kas žino?

aš tik nenoriu jų skaudinti. bet mano atveju tai tiesiog neįmanoma. kai kurie vaikai gimsta tik tam, kad nuviltų svao tėvus.. ar niekada apie tai nepagalvojote?

pagalvojau (daug daug kartų), kaip paprastai ir nė kiek nenorėdama kitus nuviliu kasdien, galima sakyti, jau pačiu savo buvimu.

dažnai toks, koks esi, nepatinki kitiems. ar dėl to turėtum pasikeisti?—pažįstami sako, kad turėčiau (keisti išvaizdą, nes nesu gražumo įsikūnijimas, drabužius, nes atrodau keistokai ir kiek crazy, charakterį, nes mieliau būnu viena, o ne einu į vakarėlius kartu su jais). bet aš nieko nedarau - galiausiai, juk jie - tik pažįstami, ne draugai, ne tikri draugai, dėl kurių daug ką gal galėtum pakeisti.. ar verta tapti kažkuo kitu, tokiu, kokio reikalauja tavęs kiti? ar tai sąžininga?

man visada rodėsi, kad neapgalvotai keičiantis, pasiduodant kitų įtakai labai lengva ,,prarasti save”, savo sąvastį, kurios vėliau nebebus įmanoma atgauti, t.y. vėl tapti savimi, tikrąja savimi. to ir bijau.dėl šito vengiu daryti pakeitimus savo gyvenime.

vis gi - ar ne kvaila būti tokiai užsispyrusiai? kai keistis prašo (nors kartais ir ne žodžiais, o greičiau akimis, tyliai) artimieji, kuriems liūdna, kai sakau, kad niekada neturėsiu vaikų (ir mano tėvai neturės anūkų), kad greičiausiai negalėsiu susituokti viešai, nes esu homoseksuali. - matau, kad jiems skaudu. man irgi. tačiau ar ką galiu pakeisti? šiuo atveju, anot visų aplinkinių, esu nenormali, ir kitokia jau nebebūsiu, o vis gi.. nenoriu, kad jie kaltintų save. sunku būti ,,apsigimimo auka”. nesinori niekam apie save taip galvoti, žinoma.

netikiu, kad mano gyvenimas yra blogesnis nei kitų ar labiau ,,žeminantis” ir netinkamas, beveik ,,nedoras”. daugumas šiame pasaulyje yra savaip nelaimingi, ir čia aš nesu jokia išimtis. dažniausiai pagaunu save bandančią tarsi ,,suteikti pasauliui naują prasmę”, galbūt pagydyti jį nuo savęs pačios arba padaryti jį į mane panašų. bet reikia susitaikyti su pasekmėmis - nei vienas šių dalykų nėra įmanomas: be manęs pasaulis netaps geresnis, ir aš be jo nepasijusiu jaukiau. mes privalome taikytis vienas prie kito.

ne viską įmanoma pakeisti,- tai taisyklė, su kuria dar neapsiprantu. norėčiau būti labiau tinkama savo vaidmeniui pasaulyje, kurį atlikti mane pagimdė, deja..

manau, kartais mes visi pasijuntame panašiai: kai kas nors blogo nutinka, ko neturime jėgų pakeisti, kai mus staiga palieka vienus, kai kas nors nepasiseka. sunkios akimirkos. iš tikro - būti tiesiog savimi reikia didelės drąsos.

aš nežinau, ar turiu jos pakankamai, ar turėsiu jos visą savo gyvenimą..

gal tai dar per anksti - tokios permainos, ypač mūsų šalyje.gal tai - tiesiog pinigų nusisavinimas, kaip kai kas sako (dauguma europinių projektų turi tik tokį tikslą, kai jie yra įgyvendinami Lietuvoje), tačiau, kad ir koios drastiškos priemonės būtų naudojamos, manau, gal tai - tiesiog yra vienintelis įmanomas būdas ką nors pakeisti.-kaip jums atrodo?

jau pradžioje girdėjau daugybę žiaurių komentarų, replikų, šokiruotų žmonių nuomonių, bet išties, kad ir kaip tai rodytųsi neįmanoma,- nė vienas juk nėra apsaugotas nuo to, kad vieną dieną gal jo paties vaikas pasakys: ”mama, tėti, aš - homoseksualus.” ar įsivaizduojate, kaip jam bus tada sunku? kaip nelengva susidūrus su neigiama, visada tiktai smerkiama ir pajuokiama bendraamžių ir apskritai aplinkinių nuomone?

ar ne geriau tada būtų kurti visuomenę, iš kurios niekas nebūtų išstumtas, kuri sugebėtų priimti ir vertinti visus savo narius?- galbūt kito būdo tiesiog nėra.

-tik laužyti stereotipus, jų atsisakyti.pamiršti tai, ką žinojome, keistis.

ką manote jūs?ir kodėl?

man labai įdomi jūsų nuomonė.

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

jau teko truputį rašyti šiuo klausimu anksčiau. žinoma, esu šališkas žmogus, bet, manau, jei šališkas nebūčiau, tai tikriausiai ir neatkreipčiau dėmesio į visus tuos dalykus, kuriuos pastebiu dabar.

jau nešneku apie tai, kad žmonėms vis dar didžiausias įžeidimas yra, jei pavadini juos ,,žydrais”. tai kažkaip baisu.tiesiog baisu.jeigu žmonės nenustos šitaip elgtis, ar kada nors tikrai galėsi gerai jaustis būdamas ne tik tarp savo uždaros bendruomenės narių?

mus nuo vaikystės išmoko gėdytis to, kas esame, kas būsime. ypač tai, žinoma, susiję su vyrais. moterims gal kiek lengviau, bet kokios apkalbos kyla, kai kas nors pastebi savo tarpe ir lesbietę! patikėkite. man net nejauku visada. nesakau, aš didžiuojuosi tuo, kas esu, bet nėra lengva gyventi tokioje visuomenėje, kuri stengiasi tavęs nusikratyti ar tave užmiršti..

ir šiaip. tarkime aš..studijuoju, greitai gausiu diplomą, o toliau? galėčiau dirbti mokytoja, bet viešoji nuomonė?- nuolatos apsimetinėti, kad esi kažkas kitas? aš taip negaliu. manau, neverta tam gaišti laiko.bet tėvai nenori, kad jų vaikus mokytų homoseksualai. tai suprantama, o vis gi..–kuo iš tikrųjų skiriasi heteroseksualaus ir hommmoseksualaus žmogaus seksualumas?- žinau, būnant vaiku, abi šios ,,formos” man atrodė savotiškai ,,nešvarios”, tai buvo dar tada, kai žmogus neturi seksualinių instinktų, kai bet kokie santykiai dviejų žmonių man atrodė bjaurūs…sakau, kad mes esame lygūs. juk heteroseksualas mokytojas irgi neturi teisės aiškinti pirmokams apie sekso naudą ar pan’ tad kodėl manoma, jog homoseksualai kelia didesnį pavojų vaikams, jų auklėjimui ir būsimam gyvenimui, nei bet kuris ,,normalios” orientacijos žmogus? visi mes turime suvokti savo atsakomybę už tai, ką dorome. ir tai viskas. viskas, ko reikia.

atleisti žmogų iš darbo ar šnairuoti į jį tik dėl jo orientacijos, tai..barbariška, pasakyčiau.

ir dar tai, kaip žmonės šneka tarpusavyje, kai nemano, kad jų tarpe yra ir ,,kitokių”.- jie tokie pasitikintys savimi, niekada nemano, kad gali ką nors įžeisti. tarsi homoseksualumas būtų koks labai labai retas dalykas, kurio greičiausia nesutiksi per visą savo gyvenimą.. visada sunku kalbėti su žmonėmis tokiomis temomis kaip vedybos, šeima, meilės paieškos,- mūsų situacijos kartu ir panašios, ir labai skiriasi,- o jie to nesupranta.. atrodo, netiki tavimi, tuo, ką sakai… o jei jie netiki tavo homoseksualumu, tai netiki ir tavimi pačiu, nes šis dalykas yra labai svarbus, bent jau man..

bet moterimis apskritai nelabai kas tiki. daugumas apskritai mano, kad lesbietės egzistuoja tik kaip žaisliukai vyrų malonumui žadinti.

žinau, neturėčiau stengtis kitiems ko nors įrodinėti, bet man pabodo klausytis kaip kiti mane taiso, tiek per paskaitas, kai kalbu apie savo gyvenimą( kartais to prisireikia,- o jie sako: ,,tu maišai įvardžius”), tiek gyvenime, kai skaitydami tavo poeziją kiti tik galvas kraipo dėl jos homoerotiškumo..

pavargsti nuo visko. tikrai mūsų gyvenimas nėra lengvas.

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

jis mylėjo tavo rankas

kai jos šokdavo

dėliodamos indus arbatai

tapydamos jo veidą

liesdamos

       liesdamos

                 liesdamos

jis mylėjo tavo lūpas

kaip iš kūno rasdavos žodžiai

glostantys kutenantys

arba kieti lyg lietus

lūpas

kvėpiančias orą

liečiančias

        liečiančias

                  liečiančias

tavo akis jis mylėjo labiausiai

užmerktas ar atviras

ieškančias ir pasimetusias

bijančias

liečiamas

        liečiamas

                  liečiamas

——————–

dabar jis klūpi

ir stangias užčiuopti

- rankas lūpas akis

- žiede gėlės

o vargše, kvepiantis medumi, hiacinte!

2008 09 27

(jei dar kas nesuprato - ar užmiršo - tai istorija apie dievą Apoloną ir Hiakintą, jo mylimąjį, kurį neatsargus dievas netyčia užmušė mesdamas diską)

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

žinau, tema skamba kiek ‘pretenzingai’, bet tai - tik smulkmenos, mažyčiai dalykėliai, su kuriais teko susidurti per trejų metų gyvenimą universiteto bendruomenėje, taip sakant.

kartą anglų kalbos dėstytoja liepė mums, studentams, sukurti scenarijų ‘muilo operai’. labai nustebino kitą dieną išgirsti scenarijai: begalė jų skambėjo šitaip ar panašiai - ”gražioje rančoje gyveno Pedras. jis mylėjo Chuanitą. o geriausias Pedro draugas mylėjo jį…’:) smagu buvo klausyti, tikrai. bet iš kitos pusės, žmonės tik pokštu laiko tai, kuo kiti gyvena iš tikrųjų. jiems tai atrodo paprasčiausiai juokinga.

kitąkart per logikos paskaitą dėstytojas pasakė tokį pavyzdį, iliustruodamas konjunkciją:

‘jonukas myli petriuką’ ir ‘petriukas myli jonuką’,- auditorijoje kilo juokas ir pasipiktinimo murmesys. tada dėstytojas iškart pasitaisė:’na gerai, onutė myli petriuką…’

keistoka, ne?

biologijos dėstytojas kartą sakė šitaip: ‘ homoseksualai - tai nykstanti rūšis. kodėl?- nes negali daugintis!’

ir vis prisimenu (su šiltu jausmu, žinoma) istoriką, kuris mums kalbėjo vieną dieną taip:

‘ kaip kartą manęs paklausė, ką manau apie tai, kad kai kurie vyrai nori būti laikomi moterimis, atsakiau jam, jog su viskuo sutinku. kodėl gi ne?- jei žmogus nori, kad jį laikytų moterimi, tai kodėl mums šito malonumo jam nesuteikti. svarbu ne tai, kas esi, bet tai, koks žmogus esi. svarbu būti geru žmogumi.’

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

TIESIOG BŪTŲ LABAI ĮDOMU SUŽINOTI, KAIP JAUČIASI HOMOSEKSUALŪS ASMENYS, GYVENDAMI LIETUVOJE.

mane, pavyzdžiui, vis dar stebina, kad, tarkim, heteroseksualai visur vaikštinėja susikabinę ir viešai bučiuojasi ar net leidžia sau dar daugiau, o jei tai darytų homoseksualūs asmenys, tai jau būtų laikoma kažkuo itin nepadoriu ar net nemaloniu… juk visi yra žmonės.

tiesiog esi verčiamas ne tik kad slapukauti, bet dar ir gėdintis savęs.

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

hm, jeigu vėl prisiminti visokias smulkmenas… kartais žmonės tikrai moka įskaudinti, bet labiausiai užgauni save tik pats… vis nejučiomis prisimenu Proust'ą, kai jis rašė, jog tegali mylėti tik savo priešingybę (lyties atžvilgiu, turiu omenyje): tad jei gimei homoseksualus, tikrai mylėsi tik tikrą normalios orientacijos žmogų. išvados čia, žinoma, labai pritemptos, nelabai atitinką dažną tikrovę, bet, pavyzdžiui, mano atveju jos tinka.

turiu pasakyti, kad šiaip jau esu moteris, bent fizine prasme. ir esu homoseksuali. nėra tiek daug laiko praėję, kai pagaliau supratau, ko išties noriu. tai galima palyginti net su nušvitimu: vieną dieną aiškiau nei bet kada supratau, jog myliu merginą, kurią mažai pažįstu, ir staiga prisiminiau visas tas vaikystės ''meiles'', kai dar gerai nesuvokiau, ko išties siekiau… nemanykit, nieko labai blogo ten nebuvo. toks gyvenimas nėra nė kiek gėdingesnis nei paprasto heteroseksualaus žmogaus. pats turi pasirinkti, kaip gyventi.

žinau, ta mano paskutinioji (šiuo metu, žinoma) meilė nebuvo be priekaištų. kaip visos ''nelaimingos'' meilės:

svarbiausia ''taisyklė'' - negalima įsimylėti žmogaus, kuris negali tau atsakyti tuo pačiu.

jai juk tai buvo ''visai'' svetima. kažkodėl manau, jog ne visai. kažkuria sielos dalimi ji buvo tokia. bet labiausiai mane užgavo vienas dalykas:

pamenu, vieną vakarą (dažnai susirašinėdavome, nes gyvenom skirtinguose miestuose), taigi, ji atsiuntė man sms. rašė:

- motina matė, kiek daug su kažkuo susirašinėju, klausė, kas tai, ar tai vaikinas. kai paaiškinau, kad tai draugė, ji tuojau nusprendė: ar tik tu ne lesbietė? ir aš apsiverkiau,- rašė man ji.- guliu ir verkiu, taip mane įskaudino tai, ką pasakė motina,- sakė ji.

ar verta sakyti, jaučiausi galiausiai kaip mėšlo krūva. taip neturėjo būti. žinojau, kad draugė niekad nemylės manęs taip, kaip norėčiau, bet bent jau palaikyti šiokius tokius ryšius su ja norėjau. tai tarsi smūgis - pajusti kaip į tave žiūrima, tarsi būtum užkrato nešiotojas, kažkas nešvaraus… net jai tai šitaip atrodė.

paskui ilgai dar bandžiau palaikyti su ja bent jau draugiškus ryšius, bet viskas, suprantama, iširo.

o vis gi ji nuostabi. man vis dar rodosi, tai - gražiausia mergina žemėje:) ji buvo tarsi vizija, stipresnė už visą pasaulio grožį, o be jos tai - tik tuščia dulkelė, skrendanti erdvėje nežinia kur. mūsų pasauliai visam laikui atskiri…

———–

hei, atleiskit už tokią istoriją;) parašiau tai, nes kažkur turėjau tai parašyti. kad praskaidrinčiau šiuo metu liūdną nuotaiką.

manau, eisiu ir darkart atsiversiu Vaildą;) gražūs žodžiai padeda susikaupti ties savimi. ir kitais.

sėkmės!

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

Ar lietuva išties toks konservatyvus kraštas?– žinau žinau,-klausimas abstrakčiai absurdiškas:) bet norėjau pasakyti, kad mane vis dar kartais gerokai šokiruoja tai, kaip žmonės žiūri į homoseksualumą.

dauguma iškart atsitraukia nuo tavęs, jei sužino, koks esi, net jei niekada neturėjai jokių panašių minčių nei intensijų jų atžvilgiu. taip jau nemažai galimų draugų teko prarasti. jie sako:’ nieko nieko… tai nesvarbu…’, bet patys atsargiai ima trauktis nuo tavęs kaip nuo sergančio maru ar kuo panašiu… bjaurus jausmas, pasakyčiau.

o kitą kartą tiesiog nesinori nieko slėpti nuo žmonių, su kuriais daugiau bendrauji: tai, koks esi, juk yra svarbiausia tavo dalis, o juk norisi, kad draugai pažintų tave visą.

galvoju, juk bloga būtų gėdintis savęs, to, koks tu. meilė niekada nebūna bloga. ar būna?

aš kasdien turiu taikytis su kitais žmonėmis: stebėti juos ir priimti, gerbti ir mylėti ar bent jau pakęsti. - kodėl tad kiti negali toleruoti tokių kaip aš?

aš nenoriu slėptis. aš neturiu dėl ko apgailestauti.

..meskit į mane akmenį, ir aš nepasitrauksiu..

sėdžiu ir paistau apie žmogiškąją prigimtį. sau. nebeturiu su kuo šnekėtis.

gal ir gerai- kam gadinti nervus kitiems. lengva atsikratyti žmogumi, kuris tau įgrisęs: neturiu laiko.palauk.nekreipk dėmesio. išgyvensi.-šlamštas!

–ne, tai-tiesa.

dažniausiai su tiesa būna sunku susitaikyti.

va aš nesugebu. negaliu su tiesa gyventi. taip ir meluoju sau.nuo ryto iki nakties, ir per visą naktį.–esu tokia, anokia.-nesu tokia nevykus, kaip atrodo.

fe, man pabodo melas. bet kur be jo dėčiausi?

kiti meluoja, o sako, kad tai tiesa.jie geri.man.sau.-kas tai supaisys?..

o man liūdna:jaučiu iliuziją per keturiasdešimt metrų.

nereikia manęs saugoti.

meluoti lengva.iš meilės.dėl šventos ramybės.ir t.t. ir t.t. ..

man kartais rodosi: mūsų tikroji prigimtis ir yra išsisukinėjimas.nuo tiesos.nuo savęs.netgi sau daugelio dalykų prisipažinti negalime.

keistos tos iliuzijos:perdaug švelnios, per daug tikros, jos užliūliuoja, užmerkia akis.-pasiduok!

aš pasiduodu.

galiu jų klausytis ir klausytis, kai kalba-myliu myliu myliu…

bet kaip beviltiškai viskas skamba!…